Pavadinimas: infekciniai vėžiai Understand article

Išvertė: Eglė Butkevičiūtė. Ar įmanoma vienam individui užkrėsti kitą vėžiu? Kai kuriems gyvūnams tai – įmanoma, ir, deja, unikali Tasmanijos rūšis dėl to gali išnykti.

Galima pasakyti, kad užuojauta velniui nukreipė daktarę Elizabeth Murchison į jos tyrimų sritį – ne užuojauta pačiam šėtonui, o nuožmiems sterbliniams žvėreliams, vadinamiems Tasmanijos velniais.

Šiai rūšiai, aptinkamai tik Tasmanijoje, pavojų kelia vėžio forma, kuri, kad ir kaip bebūtų keista, perduodama tiesiogiai vieno individo kitam, kitaip tariant, tai – infekcinis vėžys. Pavadintas velnių snukio auglių liga (VSAL), užkrėstiems gyvūnams jis sukelia didelius auglius ant snukio ir nasruose ir sparčiai plinta Tasmanijos velnių populiacijoje. Manoma, kad jis nepagydomas ir neišvengiamai mirtinas.

Įkandin evoliucijos

Šiuo metu daktarė Murchison dirba Kembridžo universitete (JK) ir tiria VSAL ir kitų užkrečiamų vėžių genetines savybes. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šios keistos ligos visiškai prieštarauja mūsų supratimui apie vėžio prigimtį. Paprastai vėžiai organizme sukeliami ląstelių, dėl mutacijų įgijusių savybę nesuvaldomai dalintis ir augti. Tačiau infekcinių vėžių atveju, augliai sudaryti ne iš sergančio individo ląstelių, o kyla iš individo, kuriame liga atsirado pirmiausia – iš pirminio auglio, kuris kažkaip įgijo savybę persikelti iš vieno šeimininko į kitą. Liga perduodama ląstelių, kilusių iš pradinio auglio, šioms prisitvirtinus prie naujo šeimininko ir davus pradžią daugiau vėžinių ląstelių, kurias pačias vėliau galima perduoti kitam individui. 

VSAL atveju, vienas Tasmanijos velnio gyvenimo ypatumas palengvina perdavimą: velniai linkę kandžioti kitus gyvūnus, taip pat ir savo artimuosius; ne tik grumdamiesi ar pešdamiesi dėl maisto, bet ir poruojantis ar socializuojantis. Kadangi įprotis kandžiotis Tasmanijos velniams sukelia pavojų užsikrėsti mirtina liga, ji gali sukelti stiprų evoliucinį spaudimą kandžiojimuisi ir palankumą ne tokių agresyvių individų išlikimui. Tačiau net jei velniai ir evoliucionuotų meilesnės prigimties link, tai nebūtinai sumažintų ligos pasekmes. Daktarė Murchison sako, jog tokiu atveju vėžys irgi pakistų taip, kad imtų plisti kitais būdais. „Abejais atvejais evoliucionuojama lygiagrečiai: jei pasikeis velnias, tai pakis ir vėžys,“ – sako ji.

Vėžiai, pasiekę aukščiausią ribą

“Vėžiai yra natūralios atrankos rezultatas, veikiantis vienos ląstelės lygmeniu,“ – paaiškina ji. – „Vienintelis skirtumas užkrečiamų vėžių atveju yra tai, kad jie sugebėjo palikti savo šeimininką.“ Paprastai vėžiai yra evoliucinis akligatvis, kadangi jie miršta su savo šeimininkais. „Užkrečiami vėžiai pasiekė aukščiausią ribą, nes jie išsivystė išgyventi ne savo šeimininkuose ir gali evoliucionuoti po šeimininko organizmo, kuriame pirmiausiai ir atsirado, mirties,“ – paaiškina ji.

Pademonstruotas netgi normalių vėžių gebėjimas evoliucionuoti, pavyzdžiui, atvejais, kai vėžiai tampa atsparūs chemoterapijai. „Jei į ląstelių populiaciją įdėsi kažką, kas pražudys 99 procentus ląstelių, bet išliks vienas procentas jų, tuomet tas vienas procentas ataugs,“ – sako daktarė Murchison. „Gydydami pacientus, jų vėžiams mes sudarome selektyvų spaudimą.“

Nors vėžiai evoliucionuoja visą laiką, be VSAL, žinome tik apie vienintelį kitą vėžį, tapusį infekciniu.

Šunų lytiniu būdu perduodamas vėžys (ŠLBPV) – daugelyje pasaulio šalių esanti šunų liga. Laimei, ŠLBPV pagydyti lengviau nei VSAL ir paprastai jis ne mirtinas. Apie šią ligą žinoma kokius 150 metų, tačiau manoma, kad ji atsirado daug anksčiau. „Manome, kad šis vėžys atsirado prieš 11000 metų, maždaug tuo metu, kai šunis prisijaukino žmonės,“ – teigia daktarė Murchison. Vadinasi, augliai, užkrečiantys šunis šiais laikais, kilo iš tos pačios ląstelių linijos kaip ir tas pradinis senovinis auglys, o jų ląstelės – seniausios žinomos gyvybingos žinduolių kilmės ląstelės Žemėje.

Išsisukęs nuo imuninės sistemos

Ar tai, kad tėra tiek nedaug užkrečiamų vėžių – tik atsitiktinumas, ar esama rimtų priežasčių, kodėl virtimas infekciniais vėžiams toks retas? Juk jei vėžines ląsteles galima auginti laboratorijoje, kodėl tiek nedaug jų pereina prie augimo kitame kūne?

Turint omeny, kad infekcinių vėžių augliai kyla kitame individe, aišku tai, kad jie turi atrasti būdą, kaip išvengti naujojo šeimininko imuninės sistemos atmetimo reakcijos. Nauji tyrimai atskleidė, kad, VSAL atveju, augliai liaujasi gaminę molekules, nurodančias imuninei sistemai, kurios ląstelės – svetimos įsibrovėlės. Be šių molekulių VSAL vėžys gali įsigauti į gyvūno organizmą ir išsisukti nuo jo imuninės sistemos.

Tačiau, teigia daktarė Murchison, šiuo metu daug mokslininkų mano, kad įprastiniai vėžiai taip pat gali tam tikru lygmeniu pasislėpti nuo imuninės sistemos. „Yra imuninės sistemos mechanizmų aptikti vėžinėms ląstelėms,“ – sako ji. „Ko gero, imuninė sistema turi daug darbo, kad apsaugotų mus nuo tūkstančių besiformuojančių vėžių, pastoviai susidarančių mūsų organizme, tad augliai, kuriuos aptinkame, jau kažkiek prisitaikę išsisukti nuo imuninės sistemos.

Tačiau, teigia daktarė Murchison, šiuo metu daug mokslininkų mano, kad įprastiniai vėžiai taip pat gali tam tikru lygmeniu pasislėpti nuo imuninės sistemos. „Yra imuninės sistemos mechanizmų aptikti vėžinėms ląstelėms,“ – sako ji. „Ko gero, imuninė sistema turi daug darbo, kad apsaugotų mus nuo tūkstančių besiformuojančių vėžių, pastoviai susidarančių mūsų organizme, tad augliai, kuriuos aptinkame, jau kažkiek prisitaikę išsisukti nuo imuninės sistemos.^w1.

Tad ar įmanoma, kad vieną dieną atsivertę laikraščius skaitytume žinias apie ką tik atrastus užkrečiamus vėžius žmonėse? Ko gero, ne, teigia daktarė Murchison. „Mažai tikėtina, kad užkrečiamas vėžys kiltų žmonėse, nes tai – labai retas gamtos reiškinys: susidūrėme tik su dviem pavyzdžiais.“ Bet jei kada taip nutiktų, daktarės Murchison tyrimai padėtų suprasti, ko tikėtis, ir galbūt pradėti kurti reikiamą terapiją.

Kitame Science in School numeryje daktarė Murchison papasakos apie keletą naujausių užkrečiamų vėžių genetinių atradimų.

Download

Download this article as a PDF