Meno išsaugojimo mokslas Inspire article

Išvertė Kauno regioninio inovacijų centro užsakymu. Dirbdama vyriausiąja Nacionalinio tresto prižiūrėtoja, dėl savo išsilavinimo Katy Lithgow tapo labiau „meno žmogumi“ nei mokslininke, tačiau jos darbas parodė, kaip šios dvi sritys gali būti glaudžiai susijusios. Tai…

eigu kada nors atostogavote Britanijoje, žinote, kad čia gausu istorinių dvarų su sodais, natūralaus grožio parkų, pilių, griuvėsių, fortų ir gamtos draustinių. Čia kiekvienas gali rasti kažką sau: namus, pasižyminčius istorine ar literatūrine praeitimi (Hardžio trobelė, Vordsvorčio namas ar Klaivdenas) ir kažkada buvusius aukštuomenės centru, ar Pasaulio paveldo vietas (Milžinų kelias, Avebury (Eivburio) akmenų ratas ar Adriano siena). Dauguma vietų už išlikimą turi būti dėkingos Nacionaliniam trestui^w1.

Norint išlaikyti gerą šių nacionalinio paveldo objektų būklę ir leisti jais grožėtis visuomenei, reikia ne tik 52000 Tresto savanorių pagalbos, bet ir išsaugojimo specialistų komandos, dažnai veikiančios užkulisiuose (įskaitant sargus, prižiūrėtojus ir sodininkus), žinių.

Vyriausioji prižiūrėtoja Katy Lithgow yra viena iš tokių ekspertų. Pradėjusi dirbti meno istorike, šiandien Katy atsako už kolekcijų ir istorinio interjero išsaugojimą bei atstatymą Nacionalinio tresto namuose. Ji baigė Kembridžo Universitetą ir pradėjo dirbti Londono Courtauld Institute^w2, kur atliko sienų tapybos išsaugojimo darbus. „Man atrodo, kad žmonės šioje srityje dažnai siekia karjeros, vadovaudamiesi savo interesais. Aš pati siekiau suderinti meilę tapybai su meno kūrimo technologija,“ ‑ sako Katy. „Mokykloje sunku daug ką sužinoti apie mano darbą – tai nėra standartinė karjera.“

Jos darbas – tai daug daugiau nei senų paveikslų atnaujinimas. Darbo metu Katy gali tekti peržiūrėti saulės baterijos elementų instaliaciją, pilies stogo sandarumą, įvertinti reikalingas įsigyti prekes ir paslaugas, nustatyti jų išsaugojimo galimybes, apmokyti Nacionalinio tresto darbuotojus, pristatyti veiklą muziejuose ir meno galerijose ar dalyvauti strateginiuose susirinkimuose. Siekdama nustatyti kultūros paveldo tyrimo poreikius, ji dažnai bendradarbiauja su kitais šios srities specialistais. Šiuo tikslu ji dalyvauja bendruose Mokslo ir paveldo programoje^w3 numatytuose tyrimuose ar Nacionalinio paveldo mokslo strategijos valdymo grupės^w4 veikloje.

Katy teigia, kad: „Nors aš save laikau labiau menų ir humanitarinių mokslų atstove nei mokslininke, tačiau būtent mokslas leidžia mums ir toliau pasitikti lankytojus, nes jis padeda išsaugoti mūsų vertybes ateičiai.“

„Jeigu atvertume namus, nemąstydami apie tai, kas verčia juos griūti, rizikuotume, kad jie bus sunaikinti. Tiksliau, mes domimės, kaip aplinkos veiksniai (pvz., drėgmė ar šviesa) veikia objektus, medžiagas ir statinius.

Mokslas mums padeda daugeliu atveju. Kai Blickling (Bliklingo) dvaro (karaliaus Jokūbo I laikų pastatas Norfolke) ilgosios galerijos biblioteka buvo užtvindyta, jos vertingą turinį sugebėjome išsaugoti, pasinaudodami žiniomis apie sušlapusių medžiagų elgesį. Fotomikrografijos pagalba matome, kaip bakteriniai produktai, vadinami „lipniais eksopolimerais“, jungiasi su drėgme ir kalcitu dulkių dalelėse, surišdami dulkes ant istorinių paviršių. Taip buvo sukurtas metodas, kaip stebėti lankytojų sukeliamas dulkes, leidžiantis mums nustatyti valymo poreikį taip, kad objektai nebūtų negrįžtamai suteršti.

“Specialūs davikliai padeda nustatyti, ar paviršiui tenka ne per didelė šviesa, todėl galime kontroliuoti šviesos kiekį taip, kad jos užtektų tiek lankytojams, tiek mūsų kolekcijoms; pasinaudami duomenimis apie santykinę drėgmę ir temperatūrą, mes galime sukurti šildymo sistemas, skirtas apsaugai. Mokslu naudojamės ir tada, kai bandome nustatyti, kodėl taip nusidėvėję Džono Hangerfordo Poleno paveikslai, esantys ant Blickling (Bliklingo) dvaro Ilgosios galerijos frizo (moksliniai tyrimai parodė, kad jo tapymo metodika buvo prasta!)“.

Taigi, kaip Katy priima mokslinę savo darbo pusę, jeigu skelbiasi esanti „meno žmogumi“? „Studijuodama Italijos Renesanso tapybą, aš visada puikiai supratau, koks artimas menui yra mokslas. Meną visada stipriai įtakojo mokslinės teorijos ir atradimai (spalvų, pigmentų, perspektyvos ir pan. mokslas), o mokslinių duomenų reikia, kad galima būtų pagrįsti meninius tyrimus, pavyzdžiui, norint nustatyti meno kūrinio autentiškumą. Žinoma, mokslas irgi gali būti meniškas, pavyzdžiui atėjus įkvėpimui. Be to, mokslo perdavimui reikia humanitarinių sugebėjimų, pvz. rašymo ir pristatymo įgūdžių. Be to, tiek menas, tiek mokslas yra grindžiami įrodymais, kurie patikrinami, tvirtinant hipotezes. Abiem atvejais šios hipotezės turi atlaikyti įvairius tyrimus.

Mokykloje mokslas manęs nedomino. Aš vis dar tikiu, kad kolbas su kapiliariniais plyšiais, kurios susprogo ir medinį stalo paviršių išraižė juodu klampiu kunkuliuojančiu sirupu, aš pasirinkau atsitiktinai, nors mano mokytojai atrodė, jog mano gyvenimo tikslas buvo sutrukdyti jos pamokas. Todėl tik atlikdama sienų tapybos rekonstrukcijos praktiką, į savo gyvenimą įsileidau mokslą.

“Šiandien mokslinės žinios neįtikėtinai vertinamos, atliekant rekonstrukcijos darbus. Humanitarinį išsilavinimą turintiems žmonėms organizuojami specialūs kursai, pvz. chemija rekonstruktoriams. Šį kursą siūlo įmonė „Tarptautiniai akademiniai projektai^w5.”

Flooding at Calke Abbey and Coughton Court was the result of climate change

Nacionalinis trestas kartu su kitomis paveldo ir švietimo institucijomis atlieka mokslinius tyrimus. Projektų įgyvendinimui dažniausiai skiriamos dotacijos arba šie vykdomi ieškant kitų finansavimo šaltinių. Pavyzdžiui šių metų spalio mėn. bus pradėtas ES finansuojamas tyriamasis projektas „Klimatas kultūrai^w6„.

„Mūsų lankytojai apie tai gal ir nepagalvoja, tačiau klimato pokyčiai turi labai didelį poveikį Nacionalinio tresto darbui“, ‑ sako Katy. „Tai mūsų laikų iššūkis, veikiantis absoliučiai viską. 2007 m. vasarą Calke (Salko) abatijoje (Baroko pastatas Derbišyre) ir Coughton (Kautono) dvare (Tiudorų šeimos rezidencija Varvikšyre) buvęs potvynis įvyko dėl stipraus ir nesezoninio lietaus, kurį lėmė klimato pokyčiai.

Inžinieriniai istoriniai ateities projektai^w7, kuriuos finansuoja EPSRC (Inžinerijos ir fizikos mokslų tyrimų taryba)^w8, priklausantys Klimato kaitos programai, yra dar vienas mokslinių tyrimų projektas, kuriuo siekiama istorinę aplinką pritaikyti prie besikeičiančio klimato. Blickling (Bliklingo) dvaro užtvindimas buvo panaudotas praktinio atvejo nagrinėjimui.

Istoriniuose pastatuose klimato pokyčiai pastebimi dėl didėjančio vabzdžių ir parazitų aktyvumo (baldų vabalai ir kandys), pelėsių. Savo darbu siekiame taupyti energiją, sušvelninti klimato pokyčius ir prisitaikyti prie jų poveikio.“

Atmetus mokslą, šio darbo estetika priverčia Katy kas rytą keltis iš lovos. „Buvimas vienumoje su neįtikėtinai gražiais pastatais ir kraštovaizdžiais… už tai nėra nieko geriau“, ‑ šypsosi Katy.

Praktinis atvejis: Džeimso II lova

„Kaip vyriausioji prižiūrėtoja aš esu atsakinga už skubiausių Nacionalinio tresto kolekcijų išsaugojimo darbų nustatymą. Pirmenybė vertinama pagal būklės pasikeitimo laipsnį, eksponavimo aplinkos kokybę, kaip projektas prisiderins prie bendrų turto pateikimo ir plėtros planų.

Šiuo metu pagrindinis dėmesys yra skiriamas Džeimso II lovai Knolyje. Tai vienas puikiausių Anglijos lobynų ir poetės Vitos Sackville-West gimimo vieta, esanti netoli Sevenoaks Kente.

Tyrimai parodė, kad Anglijos, Škotijos ir Airijos karalius Džeimsas II užsisakė lovą maždaug 1688 m., prieš pat savo išvijimą iš šalies 1689 m. vykstant Šlovingajai Revoliucijai, po kurios Viljamas ir Marija kartu tapo protestantais monarchais. To meto dvaro rūmų valdytojas Tomas Sakvilis, 6-asis Dorseto grafas, įsigijo lovą su monografija – tapusią nepageidaujamo išnykusio režimo simboliu – ir pervežė ją į Knolį 1701 m.

Nacionalinio tresto darbuotojams pastebėjus, kad Knolio lovos užuolaidos plyšta nuo savo svorio, mūsų patarėja audinių išsaugojimo klausimais Ksynia Marko išnagrinėjo atstatymo galimybes. Tyrimai parodė, kad užuolaidos padarytos iš aksomo, kuris yra labai jautrus šviesai. Bėgant laikui aksomo skaidulų oksidacija lėmė jų irimą ir nykimą, prie kurio prisidėjo ir sunkio jėgos.

Buvo bent trys bandymai sutvarkyti užuolaidas. Paskutinį kartą (1959 m.), aksomo fragmentams priklijuoti prie naujo pamušalo buvo panaudota natūrali rišli latekso medžiaga, vadinama „gutta-percha“, tačiau per 50 metų cheminė klijų sudėtis pasikeitė. Šiandien jie trapūs ir tamsūs, nebegali išlaikyti originalaus audinio ir savo svorio.

Mes nuėmėme užuolaidas, kad nustatytume, kokiais tirpikliais ir metodais galėsime nuimti rišliąją medžiagą, tada išvalėme aksomą ir prikabinome prie naujo palaikančio audinio. Tuo metu pradėjome rinkti likusios lovos, užuolaidų ir susijusių baldų išsaugojimui bei pakartotiniam eksponavimui reikalingą £850 000 sumą.“

Download

Download this article as a PDF